Kaip jau žinoma, XX įrodyta, kad mūsų galaktika yra ne vienintelė. Taigi visos galaktikos, atrastos ir dar ne, sudaro visatą. Visatos dydį neįmanoma įsivaizduoti, nes atstumas čia matuojamas žmogui sunkiai suvokiamais skaičiais. Pvz. Kiek lengviau gal galėtume suprasti atstumą aplink Žemę – 40 000 kilometrų. Sunkiau suoprasti atstumą iki Mėnulio – 385 00 km. , iki Saturno ~ 1 430 000 000 km – ir visa tai tik mūsų galaktikoje, o kur dar kitos galaktikos...
Saulės sistemą sudaro viena žvaigždė Saulė, devynios didžiosios planetos ir įvairūs kiti mažesni kūnai, pvz., kai kurių planetų palydovai. Visus šiuos kūnus valdo Saulė, kuri yra daug kartų už juos masyvesnė ir tik viena spinduliuoja. Kiti Saulės sistemos kūnai šviečia tik atspindėta Saulės šviesa, ir, nors danguje atrodo ryškūs, sunku patikėti, kad visatoje jie toli gražu nėra tokie svarbūs, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Šiuolaikinis mokslas teigia, kad, po didžiojo sprogimo, Saulė ir planetos susidarė iš besitraukiančio prosaulinio ūko: veikiant gravitacijai, ūko medžiaga telkėsi į gumulus, iš kurių rutuliojosi planetos. Saulė ir planetos susidarė kartu ir iš tos pačios medžiagos.
Saulė yra nuolat spinduliuojanti pagrindinės sekos žvaigždė, bet ji tokia amžinai nebus. Tolimoje ateityje (maždaug po 5 milijardų metų), kai Saulėje pasibaigs branduolinis kuras - vandenilis, jos struktūra neišvengiamai keisis. Saulė pradės plėstis ir virs raudonąja milžine. Ateis laikas, kai ji spinduliuos 100 kartų daugiau energijos negu dabar.
Toks Saulės padidėjimas sukels vidinių planetų katastrofą. Jei jos ir nesudegs, tai neteks atmosferų, jose taps neįprastai karšta. Po to Saulė kolapsuos į mažą, neišvaizdžią baltąją nykštukę, aplink kurią skries išlikusios planetos. Kiek tai tęsis, dar nežinia, bet viena jau dabar aišku: gyvybė Žemėje negali egzistuoti amžinai, kaip negali būti amžina ir dabartinė Saulės sistema.
Lyginant Žemę ir gretimas planetas, randama ne tik bendrų bruožų, bet ir žymių skirtumų. Pirmiausia Žemė iš kitų planetų išsiskiria savo atmosfera, kurioje gausu deguonies, ir temperatūra, tinkama mums žinomai gyvybės formai. Jeigu Žemė būtų šiek tiek arčiau Saulės arba šiek tiek toliau nuo jos, gyvybė joje nebūtų galėjusi plėtotis.
Tinkamos sąlygos gyvybei, prasideda beveik ties Veneros orbita ir tęsiasi iki Marso orbitos. Iki 1960 m. manyta, kad žemiška gyvybė gali egzistuoti visoje šioje erdvės dalyje. Ši galimybė menka Marse, kurio masė gerokai mažesnė negu Žemės, o atmosfera reta.
O į Venerą buvo žiūrima kaip į Žemės dvynę seserį. Būdama beveik tokio pat tankio, dydžio ir masės kaip Žemė, Venera gauna beveik tiek pat Saulės energijos, nes daug jos atsispindi atgal į erdvę nuo Veneros debesų. Tiktai 1967 m. paaiškėjo, kad Veneros paviršiuje 485 °C karštis, ir teko pripažinti, jog sudėtinga žemiška gyvybė gali plėtotis tik siauroje erdvės dalyje.
Kita gyvybei būtina sąlyga yra atmosfera, reikalinga ne tik kvėpuoti, bet ir apsisaugoti nuo pražūtingo trumpabangio spinduliavimo, sklindančio iš kosmoso. Žemės paviršiuje tokio pavojaus nėra, nes šį spinduliavimą sugeria išoriniai atmosferos sluoksniai, tačiau Mėnulio arba Merkurijaus niekas nesaugo. Jei Žemė būtų masyvesnė, ji tikriausiai būtų išlaikiusi bent dalį pirminio vandenilio, ir jos atmosfera galbūt netiktų gyvybei. Jei planetos masė būtų mažesnė, į gaubiančią erdvę pasklistų ne tik vandenilis, bet ir kitos dujos, taigi žemiškajai gyvybei atsirasti ir plėtotis padėjo laimingas aplinkybių sutapimas.

Be to, svarbus veiksnys yra temperatūra, kuri priklauso ne tik nuo planetos nuotolio nuo Saulės bei jos atmosferos sudėties; čia taip pat turi įtakos planetos sukimosi apie ašį periodas. Žemė vieną kartą apsisuka apie ašį maždaug per 24 valandas, Marso apsisukimo periodas yra 37 minutėmis ilgesnis, tuo tarpu Merkurijuje ir Veneroje situacija visai kitokia: jų apsisukimo periodai atitinkamai 58,6 ir 243 paros, taigi šiose planetose „kalendoriai" būtų labai savotiški. Jei Žemė suktųsi lėčiau, klimato sąlygos joje skirtųsi nuo dabartinių ir būtų nepalankios gyvybei.

Manoma, kad Žemės amžius yra apie 4,6 mlrd. metų, tačiau nelabai aišku, kaip susidarė mūsų planeta ir visa Saulės sistema. Teorija, kaupiantis žinioms apie Saulės sistemą, nuolat kinta.
Pagrindiniai šios teorijos teiginiai pagrįsti tuo, kad visa Saulės sistema Žemė, kitos planetos ir Saulė susidarė vienu metu ir vieningai. Tai nėra unikalu ir nepaprasta, panašūs procesai Visatoje vyksta ir dabar. Pradinė medžiaga, iš kurios susidarė Saulės sistema, buvo ūkas - didžiulis besisukantis disko formos debesis, sudarytas iš šaltų dujų ir dulkių. Šitai masei tankėjant, išsiskyrė tankesni centrai, kurie ilgainiui virto Saule ir planetomis. Žemės skersmuo, kuris dabar yra 13 400 km, tada buvo keleto milijonų kilometrų, todėl dalelės buvo nutolusios viena nuo kitos. Ilgainiui jos, veikiamos Saulės jėgos, artėjo viena prie kitos, vis dažniau susidurdamos ir netekdamos energijos. Stambiausios dalelės kaip kruša „krito" sutankėjusio centro kryptimi ir dėl gravitacinio traukimosi išsiskyrė tiek šilumos, kad masė staigiai tankėjo ir virto kietu kūnu.
Kieto pavidalo Žemė iš pradžių buvo labai karšta. Manoma, kad geležies dalelės, įeinančios į jaunos, karštos ir tankėjančios Žemės sudėtį, lydėsi į sunkius lašelius, kurie judėjo Žemės centro link. Ten kaupėsi geležis ir kiti mineralai, iš kurių, susidarė dabartinis (metalinis) Žemės branduolys. Lengvesnės, ne taip giliai „nukritusios", dalelės sudarė storą sluoksnį, gaubiantį sunkų branduolį. Šis sluoksnis buvo panašesnis į akmeninį negu metalinį, jį sudarė silikatų mineralai. Taip susidarė Žemės dalis, kuri vadinama mantija.
Storas silikatų sluoksnis, nelabai laidus šilumai, stabdė (ir dabar stabdo) šilumos išsiskyrimą iš įkaitusios vidinės Žemės dalies. Nors mantijos temperatūra pasidarė aukšta, gilumoje ji neišsilydė, nes ją labai suslėgė aukščiau susidariusios storymės. Tačiau mantijos viršutinės (arba išorinės) dalies, kur buvo plonesnis ją dengiančių uolienų sluoksnis ir mažesnis slėgis, uolienos iš dalies lydėsi. Tiesa, lydėsi mineralai, turintys žemiausią lydymosi tašką, t. y. lydymasis buvo atrankinis. Taip ir susidarė magma. Ji formavosi tik iš kai kurių aplinkinių mineralų, todėl sudėtimi skyrėsi nuo pradinės uolienos, buvo panaši į bazaltų sluoksnį, šiek tiek lengvesne už aplinkinę neišsilydžiusią uolieną.
Lengvesnės bazaltinės magmos masės turėjo tendenciją lėtai kilti. Tokių masių židinių buvo labai daug. Pamažu šios masės pasiekdavo Žemės paviršių, kur temperatūra buvo žemesnė, ir ten aušo, stingo. Taip ilgainiui formavosi Žemės pluta, sudaryta iš bazaltų.
Taigi bazaltinė pluta yra atrankinio lydymosi produktas, sudėtimi ji šiek tiek skiriasi nuo mantijos. Atrankinis pirminių kalnų uolienų kai kurių komponentų lydymasis, matyt, buvo lėto pirminės magmos diferencijavimosi pradžia ir kalnų uolienų, sudarančių Žemės plutą, formavimasis. Po to prasidėjo cheminis dūlėjimas, dar vėliau susidarė granitinės uolienos, lengvesnės už bazaltą. Visi šie trys procesai tęsiasi iki šiol.

Žemės supaprastinta istorija

„...jei šimtą milijonų metų prilyginsime vieneriems metams, tai Motiną Žemę galėsime įsivaizduoti kaip 46 metų moterį. Apie pirmuosius septynerius jos metus biografai ničnieko nežino, bet vėlesnių vaikystės darbų pėdsakų matyti senose Grenlandijos ir Pietų Afrikos uolienose. Kaip ir žmogaus atmintis. taip ir mūsų Žemės paviršius iškreipia praeitį pabrėždamas naujesnius įvykius; likusieji nugrimzta amžių migloje arba, geriausiu atveju, palieka nežymius pėdsakus sudūlėjusių kalnų grandinėse.

Dabartinis Žemės vaizdas didžiąja dalimi yra šešerių pastarųjų tos moters gyvenimo metų padarinys. Ji sužydėjo, tiesiogine to žodžio prasme, sulaukusi brandaus amžiaus. Kol jai nesukako 42 metai, jos žemynai buvo visiškai be gyvybės, o žydintys augalai pasirodė tik 45-aisiais, taigi vos prieš metus. Tuo laiku jos kambariniai gyvulėliai buvo didžiuliai ropliai- dinozaurai, tada vyko ir paskutiniojo superže-myno skilimas į gabalus.

Jie išnyko prieš aštuonis mėnesius, juos pakeitė atsiradę žinduoliai. Praėjusios savaitės viduryje Afrikoje kažkokios panašios į žmogų beždžionės tapo panašiais į beždžiones žmonėmis, o savaitgalį Motina Žemė emė drebėti nuo šalčio, kurį atnešė paskutinieji iedynmečiai. Praėjo tik truputį daugiau kaip keturios valandos nuo to laiko, kai naujos rūšies, vadinančios save Homo sapiens, gyvūnai pradėjo medžioti kitus žvėris, ir tik paskutiniąją valandą jie atrado žemdirbystę ir tapo sėslūs. Prieš ketvirtį valandos Mozė saugiai pervedė savo tautą per Žemės plutos plyšį, o dar po penketo minučių Jėzus skelbė savo mokslą nuo kalvos, esančios kiek atokiau nuo to paties sprūdžio. Vos prieš vieną tos 46 metų ponios gyvenimo minutę, lygią trejetui vidutinių žmogaus gyvenimų, prasidėjo pramoninė revoliucija. Per šj laiko tarpsnį nepaprastai pagausėjo žmonių, patobulėjo jų gebėjimai, žmonės išnaršė visą planetą, ieškodami metalų ir kuro."

N. Calder, The Restless Earth, 1972

R. Flintas, Žemės istorija;

Lietuvos Enciklopedijų redakcija, Gyvoji gamta

Vyriausioji enciklopedijų redakcija, Mokslas ir visata